vaidulys

vaidulỹs sm. (3^b); LTIII271(Bs), vaidùlis (2) 1. žr. vaiduoklis: Tai jau čia tikrai vaidulỹs buvo Skr. Kap tik dvylikta, tai ir atsibaldo vaidulys Krsn. Kitąkart Vištyčio girioj buvo toks vaidulys BsV243(Vlkv). Atvažiuoja da senesnis ir už vaidùlį baisesnis (d.) Plvn. Sūnus ir tėvas vaidulis TDrIV291(Švnč). Tais galvas nuo aukšto surinkę numetė ir nuo to sykio prapuolė tas vaidulių trūsas BsPIV36(Brt). 2. vaidenimasis, gąsdinimas: Ažejo toks vaidulys, ir pamatė anas, ko nematė Lz.